Bongiorno Lietuva. Dalis penkta.

Atsikeliam ryte. Tylu. Išssvirduliuoju į koridorių, netyčia žvilgteliu į Andrea kambarį- kaip apversta! Nueinu į vonią, sutinku Vlad, paglostau, bet aš jam nelabai rūpiu. Apsirengiam. Eric bus mūsų gidas po miestą. Paklausia, ką mes dažniausiai valgom pusryčiams. Aš tai orą, o Vilma tai viską Nueinam į vietinę to rajono kavinę, labai faina- rytas, visi geria kavą. Bandžiau užsisakyti latte, bet išgirdo tik pabaigą tte, tai gavau arbatą (tea), bet skani hehe. Vlad irgi tupi po kojom. Kai turi šunį arba šiaip juos myli, visada rūpiniesi ką tavo keturkojis draugužis veikia. Pavažiuojam porą stotelių autobusu, norėjom pirkti bilietukus, bet Eric niekada neperka, tai ir mes pagal šeimininką Paduja yra trisdešimt minučių traukiniu nuo Venecijos už tris eurus. Tai yra studentų miestas. Gyvena apie 300.000 gyventojų, daugiau nei pusė iš jų yra vien studentai. Gal todėl kad penktadienio rytas, arba dėl to, kad visi studijuoja susikaupę hehe, buvo labai tylu. Iki Venecijos Paduja buvo dabar kas yra “Venecija”. Taip pat yra pora kanalų ir jei esi palei upę, nueisi iki Venecijos. Gražu. Vos spėjam pagal greitas Vlad keturias kojeles. Tiek daug fakultetų, kad pradedu nebeskirti kur šiaip namas, o gal čia unikas?hehe Apžiūrim vaisių turgų, kitoje aikštėje atskirai daržovių turgus. Saulutė kaulus ir plaukus šildo. Gėris. Nueinam į antrą pagal dydį Europoje skverą. Wow. Tikrai didelis. Aš ir Vlad apsidžiaugiam žalia žole. Super fontanas. Sėdi visi, valgo, skaito, šnekasi. Ovalus parkas turi tiltukus ir 75 įžymių Italijos veikėjų skulptūras. Gėris dar sykį. Padujos bažnyčios iš išorės nėra gražios. Nes kai jas statė, siautė marai ir visada trūko darbo jėgos. Įeinu į pagrindinę bažnyčią. Vaikštau, vaikštau, vaikštau. Žiūriu italai stovi eilutėje. Nebūčiau Simona- ir aš atsistojau. Visi meta pinigėlius į aukų dėžutę. ir aš imetu. Visi užeina ir dingsta už altoriaus. Aš irgi užeinu ir dingstu už altoriaus. Ten pasirodo šventasis palaidotas, labai daug laiškų ir nuotraukų nukabinėta. Kiti užsimerkę, kiti šiaip susikaupę, liečia rankomis jo kapą. Aš irgi perbraukiu ranka. Paskui stebiu savo ranką, gal pasikeitė? Apžiūriu poros šimtų metų senumo to šventojo rūbus. Išeinu į lauką. Papasakoju apie dabar mano jau šventą ranką. Eric juokiasi Dar pasigėrėję Paduja, pavaikščioję studentų zona, grįžtam į jų butą. Sutinkam Nicola, pasiiimam daiktus ir einam kartu su jais į studentų valgyklą pietauti. 2 patiekalai ir desertas už keturis eurus. Susitinkam su pora jų draugų. Itališkas čirškėjimas pasipila. Prisimerkus mėgaujuosi saule. Jaučiu, kad kartais į mus pasižiūri. Susipažįstam su Carmen- garbanota raudonplauke mikrobiologe. Aš gaunu jos ID, kad įeičiau. Juokauju, jei kas- persidažiau plaukus vasarai hehe. Bet lengvai praėjom. Pilna žmonių. Vos vietos radom. Skaniai pavalgom. Pasižiūrim į žmones. Carmen pasirodo yra iš Veronos, o mes kaip tik ten važiuojam. Ji dar papasakoja, kur nueiti- nuo visų pavadinimų galva tik dar labiau susisuka. Šypsomės ir išeinam.

Būtume ne blondinės, bet aišku sugebame išlipti ne toje stotelėje. Na ką darysi, einam pėškom. Einam, einam, kol kažkaip daeinam stotį. Nusiperkam bilietus ir laimingai dardam į Veroną. Veronoje turime gyventi pas Federico, interjero dizainerį, 27 metų. Kadangi Federico vis dar dirba, mes turim geras dvi valandas paklaidžioti po Veroną. Praeinant pro stotį, sulaukiam kažkokių neaiškių abzachų diedų komentarų, greit prabėgam ir valio valio valio Verona!

Verona man labai patiko. Gražus miestas. Radom centre L’arena. Ale koliziejus. Nu ir davai ratais- aš iš to kampo nufotkinsiu, tu iš kito, nea o aš dabar su blicu, tykros japaškos beveik hehe Aš labai norėjau Džiuljetos kiemelį surasti, tai ir ieškojom. Vakaras. Kokius trissyk praėjom, kol radom. Bet pagaliau Casa di Giullieta. Už krūtų neėmiau, kažkaip netraukė. Gerai, kad vakaras buvo, mažai turistų. Susirašėm su Federico, susitarėm susitikti prie arenos “front gate”,ai jo,o kad arena apvali ir kas penki metrai gate,tai neesme,bet mums sekasi blondinems ir iškart pamatau kažką stoviniuojantį- aišku mūsiškis. Pasisveikinam. Bučinukai į žandus. Super. Juodas paltas. Įdomus. Šneka, šneka, šneka, bet kažkaip prieš šnekėdams visas mimikas padaro, hehe. Nuėjom į kabaką, aišku liepėm jam kaip vietiniui išrinkti, ką gersim, jis kaip tikras veronietis išrenka Veronos vyną. Hm….taurės tokios gražios, didelės ir vynas skanus, ir kompanija faina. Po vyno einam link jo mašinos, jis mus nuveda prie tokio šulinėlio, kuris apkabinėtas spynelėmis su įsimylėjelių vardais, išklausėme istoriją, kaip pažiūrėję filmą, visi italai taip meilę išreiškia dabar. Tas genialus filmas- “L’ultimo baccio”. Simonai pageidaujant, Federico vairuojant, pakylam į puikią aikštelę naktiniam peizažui ir kaip visada fcuk, mano fotiko batarkės mirusios, kaip tik tokią akimirką, kai numirti dėl vaizdo verta!!!!!!!!!!!!!!Vėl gelbėja Federico- paskolina batarkes. Visi įsiamžinę važiuojame į Federico namus, jis gyvena mažame miestelyje, dešimt km už Veronos. Vėl geriam vyną, klausomės itališkos muzikos ir federico pagamina mums labai skanių ryžių su mėlynuoju svogūnu, kas dar įėjo nžn, bet buvo velniškai skanu. Liežuviai atsirišo ir puiki draugija prasėdi iki kokios pirmos nakties ir skaniai užmiegam. Fotkės čia………………

http://picasaweb.google.lt/simonadamb/PadujaVerona5Diena

 

Bongiorno Lietuva! Dalis ketvirta.

Pamiegoję padoriai grožio miego, iš viešbučio turim išsiregistruoti iki vienuolikos ryto. Taip ir padarom. Sekmadienis. Autobusai dar rečiau važiuoja. Sėdim, sėdim, knapsom knapsom stotelėje. Saulė labai kaitri. Pagaliau atvažiuoja autobusas, su persėdimu nuvažiuojam į Veneciją. Pirmiausia stotyje paliekam savo kuprines saugoti, penkios valandos- apie keturis eurus, super. Ir leidžiamės gilyn į Veneciją. Aš vėl noriu į San Marco aikštę ir užlipt ant bazilikos stogo. Taip ir padarom. Mano kompanija neina į vidų, pasivaikšto po aikštę, aš tuo tarpu pabūnu ant stogo ir apžiūriu pora eksponatų. Venecijoje gyvena apie 60 000 žmonių- vien studentai arba turtingi pensininkai užsieniečiai. Čia anot vietinių. Tikriausiai tiesa. Vaikštom krantine, valgom labai skaniu itališkus ledus, apžiūrim arsenalą. Randam labai gražią bažnyčią, o tarpduryje tupi katė. Fotkinam visaip tą katę, paskui sakom einam į vidų. Už penkių sekundžių išbėgom, nes pasirodo viduje- ligoninė. Hehe. Geras. Radau labai gražių prabangių suknelių, kvapą net užėmė. Nusiperkam atviručių, nusižiūrim ristorante vakarienei ir jame valgau ravioli (itališki koldūnai), viskas labai skanu. Vakare Marian išvaro atgal į Miuncheną, o mes su Vilma tęsiam žygį į Padują. Paduja yra 30 min traukiniu, apie 3 eurus. Atvažiuojam vėlai, kažkur gal apie 23 h. Autobusai nebevažiuoja, mūsų nauji host’s yra Nicola ir Eric. Psichologijos studentai. Ateina kartu su 4 mėn.  šuniuku Vlad (Vladimir) ir dviračiu- mūsų bagažui hehe. Pasijuokiam, kad nėra to bagažo!!!! Tik kuprinės. Gerą pusvalandį žingsniuojam į jų namus, sužinau, kad Eric yra iš Sicilijos ir gyvena prie Etnos ugnikalnio. Wow. Grįžtam į jų namus. Studentiškas butas, vyrauja chaosas, bet mums kambaryas laisvas, 2 lovos, ko daugiau benorėti. Esam pavargusios, bet truputį pasėdim su jais. Vilma apsidžiaugia, kad pirmąsyk jai pasiūlyta arbata Italijoje. Hehe. Geriam arbatą, valgom sausainius. Klausomės itališkos muzikos. Truputį pašnekam vėl apie Italijos politiką, nesuprantu, kaip ten tai taip aktualu. Susipažįstam su kitu buto gyventoju- Andrea, baigęs filosofiją ir jo mergina, nebeprisimenu vardo, bet labai graži italė. Įteikiam mažus suvenyrus ir lėtai nušliaužiam iki savo kambario miegoti, nes grožis jo reikalauja

To be continued again…

http://picasaweb.google.lt/simonadamb/VenecijaPaduja4Diena

 

Bongiorno Lietuva! Dalis trečia.

8 ryto. Atsikeliam. Nusiprausiam. Tyliai susipakuojam daiktus. Atsisveikinam su Claudio. Lekiam i Milano Zentrale Stotį. Aišku, palikau “Žmones” pas Claudio. Gal tai reiškia, kad grįšiu? Whatever. Vis tiek lėktuve jau buvau perskaičiusi. Susitinkam stotyje su Marian. Man labai patiko stotyse bilietų automatai. Labai patogu. Yra įvairiom kalbom. Nusiperkam bilietą iki Venezia Maestre, kur mūsų viešbutis yra.  25 eurai. Važiuojam su Trenitalia. Yra dar Eurostar, važiuoja greičiau ir biškį brangiau. Iki Venecijos važiavom kokias tris valandas. Pasišnekėjom, pamiegojom, vaizdų labai gražių pro langus pažiūrėjom. Pagaliau atvykom. Išlipam stotyje, biškį paklaidžiojam- čia mūsų pagrindinis bruožas, net einant tiesiu keliu nuklysti. Įsėdam į numero devyni autiku ir važiuojam iki mūsų viešbučio. Villa dori. MMm…. skamba itališkai. Labai ilgai važiuojam. Aišku pravažiuojam stotelę, bet nieko tokio, pasirodo netoli viskas yra. Viešbutis nerealus. TRyyyyyyyys žvaigždutės, dar nesu tokiam buvus hehhehe. Juokas juokais, bet tai tiesa. Naktis- 32 eurai, viena kambaryje, manau pigiau grybų. Kambarys raudonas, toks viliškas stilius, telikas, seifas (kaži ką ten man dėti?), loooova dideliausia, yuhhhhuuuu. Sakau savo kompanijai, gal pabūnam viešbutyje, palauks ta Venecija Heheheh. Rojus. Administratorius labai gražus vyras, mano pase bando perskaityti mano pavardę, perskaitė gerai, tik labai lėtai ir skiemenuotai. Bravo ! Susitariam už du su puse euro, kad mus parsiveš vakare iš Venecijos. Pasiėmiau rankinuką ir laimingi išvarėm. Su autiku nuvarėm į Veneciją. Ten koks pusvalandis kelio. Labai arti. Jau važiuojant per ilgą tiltą gėrimasi vaizdais. Venecijoje nėra jokio kito transporto išskyrus savo kojeles, valtis ir gondolas.  Gondola neplaukėm, jos tik turistams, o mes gi šiaip kažkas, bet ne lievi turistai Ką galiu pasakyti apie Venciją. Taip gražu, kad net baisu vaikščioti. Jei išsitraukei fotoapratą, tai visą dieną tik ir pleškinsi, nes visur taip unikalu, kad net galva sukasi. Mažos gatvelės, kanalėliai, smaragdinis vanduo (nežinau, kas čia sugalvojo, kad jis smirda), maži namukai, senovinis stilius, žmonės, nemažai turistų, neįsivaizduoja, kas dedasi ten vasarą ir nenoriu sužinoti. Labai daug bažnyčių. Žymioji San Marko aikštė. Tikray žymi. Tikrai graži. Daug balandžių. O gražesnės bazilikos tikriausiai gyvenime savo trumpam nesu mačiusi. Įeinam į vidų. XIII- XIV a. grindys nelygios, išklaipyta viskas, vidus atrodo lyg auksu padengtas, vakarinė saulė taip gražiai apšvietė vidų, viskas tik sutviskėjo. Pasaka. Bizantiškas stilius. Kitą dieną aplankiau vėl šią baziliką, bet dienos šviesoje tokio didelio įspūdžio kaip su vakarine saule nepaliko. Fotografuoti negalima. Gal ir gerai. Nes kas tikrai gražu, yra nesidalinama. Išalkstam. Italai valgo baisiai vėlai- devintą arba dešimtą vakare. Dar tik šešta. Susirandam mielą restoraną prie krantinės. Tuščia, bet ką padarysi. Valgau picą frutti del mare……..hm………super skanu, net negalvojau, kad taip bus. Visa pica buvo geldelėm uždėta, viską išsikrapsčiau ir toks švelnus skonis. Super. Susitarėm susitikti su Alberto campo de Margherita. Susirandam žemėlapį. Padavėjas paaiškina, kuria valtimi ten nuplaukti. Super. Per penkiolika minučių ten nusigauname. Tamsoje randam didelę aikštę ir nusprendžiam, kad čia būtent ji. Surandu Alberto su jo draugu Filippo. Paklausia, ar mes gėrem Spritz. Nea aišku. Prisėdam lauke išgerti. Abu studentai. Vienas šneka geriau, kitas prasčiau angliškai, bet labai malonu bendrauti. Alberto toks gražus, tiesiog net malonu kaip kokiam paveiksliuke tarp gražių vyrų sėdėti, nieko daugiau nereikia Išgeriam, atmosfera apšyla. Patraukiam į kitą kabaką. Dar vienas Spritz, juokas prasideda Stovim lauke, mums pasakoja apie politiką Italijos, nieko Nusifotkinu su jais, bet deja nuotrauka neišsisaugi…..fcuk…….bet gražiausios akimirkos vis tiek galvoje. Jie papasakoja, kokie šįvakar vyksta vakarėliai, į vieną lyg  ir susigundome nueiti, bet nenuėjom. Gaila, bet kartu nors išsimiegojom biškį. Dešimtą vakaro mus atvažiuoja iš viešbučio pasiimti. Su Marian traukiam felicita…….vienintelė žinoma Italijos daina ir velniškai linksma. Viešbutyje valandą žiūriu serialą itališkai, kol suvokiu, kad nieko nesuprantu. Įsijungiu Mtv, kol užmiegu.

To be continued…

 Susidomėjusiems -http://picasaweb.google.lt/simonadamb/Venecija3Diena

 

Spun

Dabar specialiai rašysiu tik apie tuo filmus, kurių nemačiau anonsuojant kino teatruose ir šiaip bent jau man buvo nežinomi Va, puikiausias pavyzdys- “Spun”. Dozė. 2002 metų. Iškart krito režisierius- JOnas. Hm…dvelkia lietuviškumu, bet nereikia apsigauti. Šis filmas- priklausomų nuo narkotikų žmonių gyvenimo ištrauka, vietomis pagreitinta ir praskipinta. Pagrindinis aktorius, mano nuomone labai gražus, Sofijos Coppola pusbrolis Jason Schwartzman. Oh yeah, real schwartzman hehhe juokauju. dar vaidina kažkada buvęs seksualus Mickey Rourke, vis labiau man patinkanti Brittany Murphy ir kiti. Ar įdomūs? Taip. Sugaišit laiką? taip, bet verta. Taip tap filme kitos vietos animuotos, ten kur fantazija nuneša, o užvartojus ji tikrai nuneša Rodoma viskas, stengiamasi atspindėti kuo tiksliau realybę. Verta, verta, verta, verta, kiek galiu kartoti. Pašnekėsim, kai pažiūrėsi

 

Fiiidelityyyyy

Šiandien važiuodama ryte į praktiką radau savo irgi super mylimą, bet kažkaip mano mp3 grotuve pamirštą Reginą Spektor! Šviežia, nauja, gaivu ir taip lengva. beje, ji išgarsėjo, kai The Strokes paėmė ją kaip apšildančią atlikėjų po jų turą po JAV.

http://www.youtube.com/watch?v=SGTDRztaCCw

 

Bongiorno Lietuva! Antra dalis.

Miegojau kaip užmušta. Milane yra valanda anksčiau nei pas mus. Vilma nemokėjo persistatyti telefono, todėl praradau ryte porą skanių miego minučių, nes ji žadino mane eiti i dušą, susimaišiusi Lietuvos laiku.

Italai nevalgo pusryčių. Bent jau mano sutikti. Nebent kavos išgeria. Žinoma tik ekspresso. Claudio palydėjo iki metro ir davai chiebrytė į trasą. Turiu iš anksto pasakyti, kad tik Venecijoje turėjome žemėlapį, bet kažkaip viskas buvo labai gerai, viską radom, gal net ir daugiau.

Ryte nulėkėm pasiėmėm trečią mūsų kelionės draugą- Marian, vokietis, “Felicita” atlikėjas…hehhehe. Ir patraukėm kur akys mato. Prisivažinėjom metro, pradėjau biškį gaudytis, bet tik taip biškį, kad vis tiek sumaišyčiau kryptis Guodžiu save tuo tik, kad jei gyvenčiau, puikiai nardyčiau. Kad ir kaip visų kitų atsiliepimai apie Milaną yra neigiami, nes tipo per didelis miestas ir blah blah blah, o gal dėl to, kad mes tik po centrą davėmės, man šis miestas tikrai patiko.

Na pirmiausia ką pamatėme tai yra Duomo. Labai įspūdinga bažnyčia. Labai didelė, įėjimas nemokamas, fotografuoti galima, tiek daug bokštelių, smulkių figūrėlių, taip žiūriu ir galvoju, kiek kruopštumo, kiek darbo turėjo būti įdėta. Fotografijos niekada neatspindi to, ką pamatai. Apžiūrėję bažnyčią, radome laiptukus ant bažnyčios stogo, bijau pameluoti ar 4 eurai užlipimas, bet verta verta tikrai. Kokia panorama atsiveria, koks grožis, žodžiai yra per banalūs tai aprėpti Saulutė šviečia, pasėdėjom, “Selgos” sausainiukų pakramsnojom, prisifotkinom ir ką toliau į trasą. Man labai įstrigo Milane, kad mieste nors nėra labai daug vietos medžiams, bet jie sodina juos tada ant stogo-visokios gėlės, krūmai, normaliausi medžiai. Labai gražu. “Žaliasis dangus ” heheheh

Toliau beklaidžiojant gatvėmis išgirdom net lietuviškai šnekant, bet juk ne lietuvių atvažiavom čia ieškot Nuvarėm į “Ferrari” parduotuvę, bet po 5 min išėjom, kas laaaabai nuliūdino mūsų vyriškąjį palydovą, bet užtat širdis atsigavo truputį pašmirinėjus po porą drabužių parduotuvių

Ėjom,ėjom,ėjom, kol atėjom iki pilies ar buvusių kažkokių rūmų, žiūrim paroda, Da vinčio kažkoks paveikslas ar kas, nesvabu, nusipirkom bilietukus ir vaikščiojom. Muziejai man patiko, jie turi daug daugiau parodyti nei mes, jų istorija senesnė ir kai galiausiai pasiekėm tą stebuklingą Da vinčio salę, spėkit ar įėjom? Aišku nea. Prižiūrėtoja, šnekanti vien itališkai, labai kažką bandė paaiškinti, tada nuvedė mus pas kitą, kuri šneka “angliškai”, vedė per visą muziejų ilgiausiai,o galiausiai ta kita irgi nė bum bum angliškai, taip ir likom nesupratę, bet gražiai iš muziejo išvaryti. Marian pasislėpė kažkur muziejuje, laukėm, kol jį kaip ir mus atves hehehheheh  Vėl visi kartu apžiūrėjome kitame aukšte kitą parodą ir nuėjom į labai gražų parką. Žolė tokia žalia, tuo tarpu Lietuvoje tik kažkoks purvas ir dar nemažai palaukti reikia iki žalumos, o ten sėdi italai, šneka, bendrauja, mėgaujasi, porelių labai daug, visi labai šilta ibendrauja. Palesinom antis vėl legendiniais ”Selga” sausainiais,  mano chiebrytė išalko tai prisėdome gatvėje kavinėje. Kas man labai patiko Italijoje- tokie kavinių maži staliukai, mašinos per 20 cm tau už nugaros važiuoja, bet ten kažkaip visiškai netrukdo. Absoliučiai. Sėdi, geri latte, šalia kokie gražūs vyra sėdėjo! Su kostiumais, saulės akiniais, barzdelėm. Hm….Aš nežinau kodėl, bet man kiekvienoje šalyje vyrai labai gražūs, gal aš tiesiog noriu, kad taip būtų? Nežinau, o gal Lietuvoje vaikštau užsimerkus? Italijoje ir pica skanesnė, ir kava geresnė. Puikiai atitinka mano credo- visur gerai, kur manęs nėra. Hehehe

Pavalgę tesėm savo žygį. Atrodo taip smulkiai rašau, bet iš tikrųjų dar šimtai dalykų nepaminėti ir negali būti paminėti ;(

Bevaikščiodami radom universitetą, kuris yra didelis ir labai gražūs jo kiemeliai su medžiais ir studentais, ten ilgai neužsibuvome, nes mano gyvenimo tikslas- pamatyti “La scala”. Na ir davėmes be žemėlapio, poros italų klausėm, jie labai nori padėti, bet tik žodžių nelabai moka, bet supratom, kad mums reikia grižti  prie Duomo. Grįžom. Ne į tą muziejų nuėjom. Prancūzė paaiškino prancūziškai (aišku) kaip nueiti, gal mes poliglotai, bet kažkaip radom Iš išorės “La scala” visiškai neišvaizdi, niekada nepagalvočiau, praeičiau ir tiek. Sumokėjom už įėjimą ir įėjom. Čia kaip toj patarlėj- sutinki pagal rūbą, išlydi pagal protą. Na gal nevykęs mano pavyzdys, bet vidus teatro labai prabangus, tiesiog wow. Nenori išeiti, įėjom į ložes, raudonos, prabangios, va čia tai klasė. Fotkinti buvo draudžiama, bet Vilma pasislėpusi tarp užuolaidų pafotkino. Bet  įspūdis nepakartojamas, kai dar pagalvoji, kad Maria Callas (mano dievaitė) čia dainavo, nualpti gali. Toliau žiūrėjome teatro muziejų, kuris labai įdomus ir radom Marios Callas suknelių kolekciją, nuostabu, koks grožis. Suknelės pakabintos visu dydžiu ir šalia visu dydžiu nuotrauka, kaip ji per kokį spektalį ją vilkėjo. Nepakartojama. Net išeiti nesinorėjo. Dabar mano svajonė- kadanors nueiti ten į operą.

Šalia teatro radom jaukią kavinukę, kurios pusė- parduotuvė, kitoje- kavinė. Vietos mažai, bet užtat labai jauku. Pardavinėjo ten plakatus, fotografijas, dvelkia bent 50 metų atgal- puikumėlis! Užsisakiau pirmą savo itališką picą- 4 sezonų. Italijoje ne kaip Lietuvoje, nereikia rinktis picų dydžių ir padažų, viskas jau užpilta. Turiu prisipažinti Lietuvoje nesu itin didelė picų gurmanė. Apačioje stebėjau kaip jas gamino, ir šiaip man patinka žmones stebėti Padavėja aišku nešnekėjo angliškai, bet kažkaip problemų nebuvo, ai tik mes laukėm ilgiausiai čekio, kai pasirodo išeinant prie kasos reikia susimokėti hheheheheheh Pašmirinėjom po tą žymųjį prekybos centrą po kupolais ir jei nieko nepamiršau patraukėm atgal namolio pas Claudio.

Claudio jau nerimavo, laukė mūsų. Labai malonu. Grįžom prie įėjimo, o ten kodai. Ieškom Claudio- nerandam, na ką darysi, spaudžiu aš bet kokį numeriuką ir laukiu Atsiliepia moteris. Aš sakau “Ciao” (visos mano italų kalbos žinios, kaip apgailėtina), ji klausia “Paula?” ir norėjau atsakyti “Si”, bet eilinis juoko priepuolis užpuolė ir liko tik besaikis juokas Pasicirkinom, pasicirkinom, galiausiai Claudio mus įleido, na ir ką tu- pasta ruošiama, vynas papilstytas, Claudio su Salvo laukia mūsų. Nu pasaka, kaip malonu Na ir vėl prasidėjo, vienas butelis, antras, tada limoncello, kavos likeris, čekų kažkokia žolelinė, na visai,sėdim, super linksma, visi įkaušę ir tada Salvo šauna mintis- visi apsirengiam ir einam greitai. Na gerai. Į artimiausią barą. Claudio toks sutrikęs kartais atrodydavo, bet šiaip labai geras žmogus ir beeinant sužinojau, kad jis gėjus. Kažkaip tada viskas sustojo į savo vietas ir yuuuhhhuuuu, spėkit į kokį barą nuėjom? Gėjų. Vien vyrai, kiek gražių vyrų. Man ten labai patiko. Salvo užsakė man Long Island tea, o dar kokš stiprų padarė, geriu ir galvoju- “Durnė Simona, durnė Simona”. Reikia gydytis nuo alkoholizmo. Italijoje jei kabakas pilnas žmonių, jiems jokia problema, visi būna laukia, geria, šnekučiuojasi, nesvarbu kad nėra staliukų ir kažkaip mums buvo lygiai taip pat smagu, stovėjom, šnekėjom, visi barjeriai absolučiai nukrito. Užsimanėm su Vilma į tualetą (nebūtume merginos), Salvo su Claudio juokias. Tėra tik vienas tualetas. Vyrų. Benne, benne, man tikrai jokių problemų. Na gerai, nuvarėm prie tūliko, atidarom duris, o ten visa eilė vaikinų. Visi linksmi, šypsosi ir mes toj eilėj. Dar paskui užleido eilę, na super! Tikri džentelmenai Va čia tai vyrai. 

Na ką galva svaigsta, bet ne ne, žinoma, kad čia mes nesustosime. Nuvarėm į dar vieną kabaką, vėl alkoholis, mano brolis, tai tokia kaip zombis ir sėdėjau, paskui blogai buvo, bet išsivėmus visada ateina prašviesėjimas ir užmigau nerealiai kietai ir gerai.

Tęsinys ryt poryt…… nuotraukos va- http://picasaweb.google.com/simonadamb/MilanasAntraDiena

 

Bongiorno Lietuva!Dalis pirma.

Ciao ciao visiem vaikučiams pabiručiams

Ar pasiilgot manęs? Aš jūsų ne Labai džiaugiuos šį niūrų vasarį 5 dienom ištrūkus į saulėtąją Italiją. O ten tikrai saulėta ir 13 ar net daugiau laipsnių šilumos. Keliavau po Šiaurės Italiją- aplankėm su draugais Milaną, Veneciją, Padują ir Veroną.

Milanas. Antras pagal dydį Italijos miestas, industrijos centras ir t.t. Atvykom vakare su drauge į Malpensos aerouostą. Autiku valandą važiavom iki Milano. Man labai patiko Milane šiukšlinės, tokios spalvotos, super, iškart kelia nuotaiką.

 Per puikųjį cs (couchsurfing) turėjome nakvoti pas Claudio (pirmasis susitikimas su italu ), susitarėm susitikti kažkokioj metro stotelėje…. ir cirkai prasidėjo. Milane stotis labai didelė- traukiniai, metro autobusai, iš vis galva susisuka ir kokį pusvalandį ieškojom į ėjimo į metro. Radom. 2 blondinės pagaliau. Nusipirkom parai už 3 eurus bilietuką, važiuoju su visu transportu visur, labai nustebau kad taip pigiai. Stovim metro stotelėje. Pavaizduotas žemėlapis, žinom kiek reikia stotelių pavažiuoti, spėkit ar teisingai įsėdom? hahahahh aišku nea gražuolės iššokom iš metro ir tada į teisingą kryptį įsėdom. Tai buvo mano pirmas kartas su metro. Kaip visada visi pirmi kartai yra nepakartojami, įspūdingi ir įdomūs. Tik supratau, kad labai prastai orientuojuosi pusėse, ne tik metro, bet ir gyvenimo Išlipom reikiamoje zara stotelėje, iškylam į paviršių ir ką rašau sms Claudio, kur susitinkam. už 10 min ateis….tik tak tik tak, laikas greitai eina…..vilma nulekia nusipirkti ledų ir pradedame ragauti Italiją MMMMMMm…..delicious!

Ateina Claudio. Nejaukus momentas. Italai sveikinasi bučiuodami 2 syk į žandus, man labai patiko toks jų pasisveikinimas. Banalios frazės- hi, how are you…bla bla bla,patraukiam link jo buto pasidėti daiktų. Claudio- 27 metų milanietis, nors panašesnis į lietuvį- mėlynakis, rusvi plaukai, pedantas ir augina 2 kates. Ateinam į jo butą ir iškart susižaviu juo. Žinot tos senovinius filmus, kur liftai yra tokie: atitrauki metalinę užtvarą, atsidarai dureles, įlipi,tada  uždarai dureles, atitrauki metalinę užtvarą ir išeini. SUUUUUUppppppperrrrr. Aš iš pradžių bijojau lipti į šį liftą, per gražus Įeinam į butą. Butas labai gražus, visur nė dulkelės, labai didelis, modernus. Pasidedame daiktus, įteikiame lauktuves. Vis dar nejauku. Claudio angliškai šneka biškį pabrėždamas rrrrrrrrrr………how arrrrrrrre you…….už valandos ateina jo draugas Salvadore, sicilietis, kuris ruošia mums pastą. Va čia tai tipiškas italas- rudos akys, garbiniuoti plaukai, šneka dar prasčiau angliškai, bet jo linksmumas viską atperka. Mes tuo metu geriam vyną, atmosfera šyla,šyla……Salvo pila į keptuvę vyną, Claudio pastoviai rūko, aš stebiu. Pagaliau patiekta—kaip skanu. Aš kažkaip visada vertinu, kai kas nors man gamina, nes tai būna retai Pradedam durniuoti, štai jau ir trečias vyno butelis ištuštėja, vilma apsiblausė jau, visi komunikaciniai kanalai atsivėrė-yuuuhhuuuuuu. Kažkur 1h nakties, mane alkoholis visada migdo, Claudio tikras džentelmenas, pasirodo, jis užleido mums savo miegamąjį, nors buvo ir kitų kambarių laisvų, jam tikrai nereikėjo to daryti. Salvo atsigulė mūsų kambaryje ir nė krust. Vilma ryškiai pakalusi, 2 h šneka su Salvo kas yra penis, žiūriu ir negaliu patikėti kokia mano druagė blondinė, o Salvo juokiasi ir sako:……penis??????Like aaaaaa…..?What? Jau galvojau, kad mano draugė sumąstys vaizdžiai pademonstruoti. Pavargau ir einu maudytis. Nekreipiu dėmesio į Salvo ir atsigulu į lovą. Greitai jis pasišalina ir mes užmiegame. Tęsinys rytoj…….

Nuotraukytės čia  http://picasaweb.google.com/simonadamb/MilanasPirmaDiena

 

Sena kaip šimtmečiai moteris

Sveiki,

atsiprašau, kad taip ilgai tylėjau. Kai gyvenimo rutina tave įsuka, iš jos pabėgti labai sunku

Užvakar jaučiausi labai blogai. Kur tas blogis slypi? Nežinau ar tai buvo iš tiesų, ar mane veikia neseniai perskaityta fantastinė knyga (”Kopa”-labai gera, rekomenduoju visiems), bet po praktikos važiavau namo. Ir kažkas pasidarė- eini, stovi ar sėdi, atrodo lyg viską jau būtum dariusi, kažkoks betikslis atkartojimas visko, kur bepažiūri-viska matyta, viskas patirta. Kažkada per psichologiją mokinomės, kad pavyzdžiui vyras sutinka moterį. Vyro pasąmonėje yra sukurtas iš protėvių kažkoks moters prototipas, kaip skeletas, esminės kažkokios savybės, labai abstrakčios. Tai va, užvakar jaučiausi taip lyg visų ankstesnių kartų prototipai staiga atgijo manyje ir jaučiausi taip milžiniškai pavargusi, kad nors imk atsigulk ir mirk. Toks begalinis nuovargis, lyg būčiau Žemės amžiaus- 4 milijardai ten kažkiek. Žiauriai baisu. Ir pasijutau tokia sena kaip šimtmečiai, lyg žemė upėm išvagota ir raukšlėta, ir ši jaunesnė už mane. Kartais laikas tikrai sustoja ir tada, kai mažiausiai to nori.

 

Telefobija

Išradau vakar dar vieną ligą. Baisią, baisią. Labai daug nervų man kainuojančią…. TELEFOBIJA. Tarammmmm.Ir labai šlykščioje situacijoje esu. Kaip ši liga pasireiškia? Labai paprastai- atmetimo principu. Bijau atsiliepti telefonu. Tiesiog bijau. O jei skambina nepažįstamas numeris, tai iš vis pakišu telefoną po pagalve ir neimu jo iki vakaro. Kas tai? O jei atsiliepiu visada pradžioje būnu išsigandusi. O jei reikia nepažįstamam skambinti, tai irgi tokia pati atvirkštinė situacija…ką daryt? Galvoju, reikia atsisakyti naudotis telefonu. Sakei, neįmanona? O kodėl? Ar aš negaliu būti šiuolaikinis žmogus be vieno atributo- telefono Kas norės ir taip ras. Gal. Hm….ir kokių tik ligų nebūna pasaulyje….

 

Gėlėta žeima

Siunčiu visiem savo ekrano vaizdą, jei jumis užkniso tokia nežiemiška žeima (pažemaičiuokim) ir pilkuma visur vietoj privalumos baltumos.

• Aš esu prieš pasaulinį atšilimą, kuris baigia ištrinti mano vaikystės žiemos prisiminimą, kai sniegą reikėdavo nusikasti kaime, o Pupis klimbdavo sniege, nes yra pekinas
• Aš už žiemą, kai tėtis nustūmė mane nuo Zakso kalno, kad išmokčiau slidinėti;
• už žiemą, kai spirga žandai ir neturi kuo įkvėpti;
• už žiemą, kai labai balta, kad net akis skauda; už žiemą, kai tave išprausia, kad ir pyktum;
• už tikras Kalėdas;
• už tikrą arbatos arba degtinės skonį, kai įeini į šiltą kambarį,
• už tikrą šiaurietišką išskirtinumą ir dar daugiau…