Tik kosminės šiukšlės

Dabar specialiai rašysiu tik apie tuo filmus, kurių nemačiau anonsuojant kino teatruose ir šiaip bent jau man buvo nežinomi Va, puikiausias pavyzdys- “Spun”. Dozė. 2002 metų. Iškart krito režisierius- JOnas. Hm…dvelkia lietuviškumu, bet nereikia apsigauti. Šis filmas- priklausomų nuo narkotikų žmonių gyvenimo ištrauka, vietomis pagreitinta ir praskipinta. Pagrindinis aktorius, mano nuomone labai gražus, Sofijos Coppola pusbrolis Jason Schwartzman. Oh yeah, real schwartzman hehhe juokauju. dar vaidina kažkada buvęs seksualus Mickey Rourke, vis labiau man patinkanti Brittany Murphy ir kiti. Ar įdomūs? Taip. Sugaišit laiką? taip, bet verta. Taip tap filme kitos vietos animuotos, ten kur fantazija nuneša, o užvartojus ji tikrai nuneša Rodoma viskas, stengiamasi atspindėti kuo tiksliau realybę. Verta, verta, verta, verta, kiek galiu kartoti. Pašnekėsim, kai pažiūrėsi

Šiandien važiuodama ryte į praktiką radau savo irgi super mylimą, bet kažkaip mano mp3 grotuve pamirštą Reginą Spektor! Šviežia, nauja, gaivu ir taip lengva. beje, ji išgarsėjo, kai The Strokes paėmė ją kaip apšildančią atlikėjų po jų turą po JAV.

http://www.youtube.com/watch?v=SGTDRztaCCw

Miegojau kaip užmušta. Milane yra valanda anksčiau nei pas mus. Vilma nemokėjo persistatyti telefono, todėl praradau ryte porą skanių miego minučių, nes ji žadino mane eiti i dušą, susimaišiusi Lietuvos laiku.

Italai nevalgo pusryčių. Bent jau mano sutikti. Nebent kavos išgeria. Žinoma tik ekspresso. Claudio palydėjo iki metro ir davai chiebrytė į trasą. Turiu iš anksto pasakyti, kad tik Venecijoje turėjome žemėlapį, bet kažkaip viskas buvo labai gerai, viską radom, gal net ir daugiau.

Ryte nulėkėm pasiėmėm trečią mūsų kelionės draugą- Marian, vokietis, “Felicita” atlikėjas…hehhehe. Ir patraukėm kur akys mato. Prisivažinėjom metro, pradėjau biškį gaudytis, bet tik taip biškį, kad vis tiek sumaišyčiau kryptis Guodžiu save tuo tik, kad jei gyvenčiau, puikiai nardyčiau. Kad ir kaip visų kitų atsiliepimai apie Milaną yra neigiami, nes tipo per didelis miestas ir blah blah blah, o gal dėl to, kad mes tik po centrą davėmės, man šis miestas tikrai patiko.

Na pirmiausia ką pamatėme tai yra Duomo. Labai įspūdinga bažnyčia. Labai didelė, įėjimas nemokamas, fotografuoti galima, tiek daug bokštelių, smulkių figūrėlių, taip žiūriu ir galvoju, kiek kruopštumo, kiek darbo turėjo būti įdėta. Fotografijos niekada neatspindi to, ką pamatai. Apžiūrėję bažnyčią, radome laiptukus ant bažnyčios stogo, bijau pameluoti ar 4 eurai užlipimas, bet verta verta tikrai. Kokia panorama atsiveria, koks grožis, žodžiai yra per banalūs tai aprėpti Saulutė šviečia, pasėdėjom, “Selgos” sausainiukų pakramsnojom, prisifotkinom ir ką toliau į trasą. Man labai įstrigo Milane, kad mieste nors nėra labai daug vietos medžiams, bet jie sodina juos tada ant stogo-visokios gėlės, krūmai, normaliausi medžiai. Labai gražu. “Žaliasis dangus ” heheheh

Toliau beklaidžiojant gatvėmis išgirdom net lietuviškai šnekant, bet juk ne lietuvių atvažiavom čia ieškot Nuvarėm į “Ferrari” parduotuvę, bet po 5 min išėjom, kas laaaabai nuliūdino mūsų vyriškąjį palydovą, bet užtat širdis atsigavo truputį pašmirinėjus po porą drabužių parduotuvių

Ėjom,ėjom,ėjom, kol atėjom iki pilies ar buvusių kažkokių rūmų, žiūrim paroda, Da vinčio kažkoks paveikslas ar kas, nesvabu, nusipirkom bilietukus ir vaikščiojom. Muziejai man patiko, jie turi daug daugiau parodyti nei mes, jų istorija senesnė ir kai galiausiai pasiekėm tą stebuklingą Da vinčio salę, spėkit ar įėjom? Aišku nea. Prižiūrėtoja, šnekanti vien itališkai, labai kažką bandė paaiškinti, tada nuvedė mus pas kitą, kuri šneka “angliškai”, vedė per visą muziejų ilgiausiai,o galiausiai ta kita irgi nė bum bum angliškai, taip ir likom nesupratę, bet gražiai iš muziejo išvaryti. Marian pasislėpė kažkur muziejuje, laukėm, kol jį kaip ir mus atves hehehheheh  Vėl visi kartu apžiūrėjome kitame aukšte kitą parodą ir nuėjom į labai gražų parką. Žolė tokia žalia, tuo tarpu Lietuvoje tik kažkoks purvas ir dar nemažai palaukti reikia iki žalumos, o ten sėdi italai, šneka, bendrauja, mėgaujasi, porelių labai daug, visi labai šilta ibendrauja. Palesinom antis vėl legendiniais ”Selga” sausainiais,  mano chiebrytė išalko tai prisėdome gatvėje kavinėje. Kas man labai patiko Italijoje- tokie kavinių maži staliukai, mašinos per 20 cm tau už nugaros važiuoja, bet ten kažkaip visiškai netrukdo. Absoliučiai. Sėdi, geri latte, šalia kokie gražūs vyra sėdėjo! Su kostiumais, saulės akiniais, barzdelėm. Hm….Aš nežinau kodėl, bet man kiekvienoje šalyje vyrai labai gražūs, gal aš tiesiog noriu, kad taip būtų? Nežinau, o gal Lietuvoje vaikštau užsimerkus? Italijoje ir pica skanesnė, ir kava geresnė. Puikiai atitinka mano credo- visur gerai, kur manęs nėra. Hehehe

Pavalgę tesėm savo žygį. Atrodo taip smulkiai rašau, bet iš tikrųjų dar šimtai dalykų nepaminėti ir negali būti paminėti ;(

Bevaikščiodami radom universitetą, kuris yra didelis ir labai gražūs jo kiemeliai su medžiais ir studentais, ten ilgai neužsibuvome, nes mano gyvenimo tikslas- pamatyti “La scala”. Na ir davėmes be žemėlapio, poros italų klausėm, jie labai nori padėti, bet tik žodžių nelabai moka, bet supratom, kad mums reikia grižti  prie Duomo. Grįžom. Ne į tą muziejų nuėjom. Prancūzė paaiškino prancūziškai (aišku) kaip nueiti, gal mes poliglotai, bet kažkaip radom Iš išorės “La scala” visiškai neišvaizdi, niekada nepagalvočiau, praeičiau ir tiek. Sumokėjom už įėjimą ir įėjom. Čia kaip toj patarlėj- sutinki pagal rūbą, išlydi pagal protą. Na gal nevykęs mano pavyzdys, bet vidus teatro labai prabangus, tiesiog wow. Nenori išeiti, įėjom į ložes, raudonos, prabangios, va čia tai klasė. Fotkinti buvo draudžiama, bet Vilma pasislėpusi tarp užuolaidų pafotkino. Bet  įspūdis nepakartojamas, kai dar pagalvoji, kad Maria Callas (mano dievaitė) čia dainavo, nualpti gali. Toliau žiūrėjome teatro muziejų, kuris labai įdomus ir radom Marios Callas suknelių kolekciją, nuostabu, koks grožis. Suknelės pakabintos visu dydžiu ir šalia visu dydžiu nuotrauka, kaip ji per kokį spektalį ją vilkėjo. Nepakartojama. Net išeiti nesinorėjo. Dabar mano svajonė- kadanors nueiti ten į operą.

Šalia teatro radom jaukią kavinukę, kurios pusė- parduotuvė, kitoje- kavinė. Vietos mažai, bet užtat labai jauku. Pardavinėjo ten plakatus, fotografijas, dvelkia bent 50 metų atgal- puikumėlis! Užsisakiau pirmą savo itališką picą- 4 sezonų. Italijoje ne kaip Lietuvoje, nereikia rinktis picų dydžių ir padažų, viskas jau užpilta. Turiu prisipažinti Lietuvoje nesu itin didelė picų gurmanė. Apačioje stebėjau kaip jas gamino, ir šiaip man patinka žmones stebėti Padavėja aišku nešnekėjo angliškai, bet kažkaip problemų nebuvo, ai tik mes laukėm ilgiausiai čekio, kai pasirodo išeinant prie kasos reikia susimokėti hheheheheheh Pašmirinėjom po tą žymųjį prekybos centrą po kupolais ir jei nieko nepamiršau patraukėm atgal namolio pas Claudio.

Claudio jau nerimavo, laukė mūsų. Labai malonu. Grįžom prie įėjimo, o ten kodai. Ieškom Claudio- nerandam, na ką darysi, spaudžiu aš bet kokį numeriuką ir laukiu Atsiliepia moteris. Aš sakau “Ciao” (visos mano italų kalbos žinios, kaip apgailėtina), ji klausia “Paula?” ir norėjau atsakyti “Si”, bet eilinis juoko priepuolis užpuolė ir liko tik besaikis juokas Pasicirkinom, pasicirkinom, galiausiai Claudio mus įleido, na ir ką tu- pasta ruošiama, vynas papilstytas, Claudio su Salvo laukia mūsų. Nu pasaka, kaip malonu Na ir vėl prasidėjo, vienas butelis, antras, tada limoncello, kavos likeris, čekų kažkokia žolelinė, na visai,sėdim, super linksma, visi įkaušę ir tada Salvo šauna mintis- visi apsirengiam ir einam greitai. Na gerai. Į artimiausią barą. Claudio toks sutrikęs kartais atrodydavo, bet šiaip labai geras žmogus ir beeinant sužinojau, kad jis gėjus. Kažkaip tada viskas sustojo į savo vietas ir yuuuhhhuuuu, spėkit į kokį barą nuėjom? Gėjų. Vien vyrai, kiek gražių vyrų. Man ten labai patiko. Salvo užsakė man Long Island tea, o dar kokš stiprų padarė, geriu ir galvoju- “Durnė Simona, durnė Simona”. Reikia gydytis nuo alkoholizmo. Italijoje jei kabakas pilnas žmonių, jiems jokia problema, visi būna laukia, geria, šnekučiuojasi, nesvarbu kad nėra staliukų ir kažkaip mums buvo lygiai taip pat smagu, stovėjom, šnekėjom, visi barjeriai absolučiai nukrito. Užsimanėm su Vilma į tualetą (nebūtume merginos), Salvo su Claudio juokias. Tėra tik vienas tualetas. Vyrų. Benne, benne, man tikrai jokių problemų. Na gerai, nuvarėm prie tūliko, atidarom duris, o ten visa eilė vaikinų. Visi linksmi, šypsosi ir mes toj eilėj. Dar paskui užleido eilę, na super! Tikri džentelmenai Va čia tai vyrai. 

Na ką galva svaigsta, bet ne ne, žinoma, kad čia mes nesustosime. Nuvarėm į dar vieną kabaką, vėl alkoholis, mano brolis, tai tokia kaip zombis ir sėdėjau, paskui blogai buvo, bet išsivėmus visada ateina prašviesėjimas ir užmigau nerealiai kietai ir gerai.

Tęsinys ryt poryt…… nuotraukos va- http://picasaweb.google.com/simonadamb/MilanasAntraDiena

Ciao ciao visiem vaikučiams pabiručiams

Ar pasiilgot manęs? Aš jūsų ne Labai džiaugiuos šį niūrų vasarį 5 dienom ištrūkus į saulėtąją Italiją. O ten tikrai saulėta ir 13 ar net daugiau laipsnių šilumos. Keliavau po Šiaurės Italiją- aplankėm su draugais Milaną, Veneciją, Padują ir Veroną.

 Per puikųjį cs (couchsurfing) turėjome nakvoti pas Claudio (pirmasis susitikimas su italu ), susitarėm susitikti kažkokioj metro stotelėje…. ir cirkai prasidėjo. Milane stotis labai didelė- traukiniai, metro autobusai, iš vis galva susisuka ir kokį pusvalandį ieškojom į ėjimo į metro. Radom. 2 blondinės pagaliau. Nusipirkom parai už 3 eurus bilietuką, važiuoju su visu transportu visur, labai nustebau kad taip pigiai. Stovim metro stotelėje. Pavaizduotas žemėlapis, žinom kiek reikia stotelių pavažiuoti, spėkit ar teisingai įsėdom? hahahahh aišku nea gražuolės iššokom iš metro ir tada į teisingą kryptį įsėdom. Tai buvo mano pirmas kartas su metro. Kaip visada visi pirmi kartai yra nepakartojami, įspūdingi ir įdomūs. Tik supratau, kad labai prastai orientuojuosi pusėse, ne tik metro, bet ir gyvenimo Išlipom reikiamoje zara stotelėje, iškylam į paviršių ir ką rašau sms Claudio, kur susitinkam. už 10 min ateis….tik tak tik tak, laikas greitai eina…..vilma nulekia nusipirkti ledų ir pradedame ragauti Italiją MMMMMMm…..delicious!

Ateina Claudio. Nejaukus momentas. Italai sveikinasi bučiuodami 2 syk į žandus, man labai patiko toks jų pasisveikinimas. Banalios frazės- hi, how are you…bla bla bla,patraukiam link jo buto pasidėti daiktų. Claudio- 27 metų milanietis, nors panašesnis į lietuvį- mėlynakis, rusvi plaukai, pedantas ir augina 2 kates. Ateinam į jo butą ir iškart susižaviu juo. Žinot tos senovinius filmus, kur liftai yra tokie: atitrauki metalinę užtvarą, atsidarai dureles, įlipi,tada  uždarai dureles, atitrauki metalinę užtvarą ir išeini. SUUUUUUppppppperrrrr. Aš iš pradžių bijojau lipti į šį liftą, per gražus Įeinam į butą. Butas labai gražus, visur nė dulkelės, labai didelis, modernus. Pasidedame daiktus, įteikiame lauktuves. Vis dar nejauku. Claudio angliškai šneka biškį pabrėždamas rrrrrrrrrr………how arrrrrrrre you…….už valandos ateina jo draugas Salvadore, sicilietis, kuris ruošia mums pastą. Va čia tai tipiškas italas- rudos akys, garbiniuoti plaukai, šneka dar prasčiau angliškai, bet jo linksmumas viską atperka. Mes tuo metu geriam vyną, atmosfera šyla,šyla……Salvo pila į keptuvę vyną, Claudio pastoviai rūko, aš stebiu. Pagaliau patiekta—kaip skanu. Aš kažkaip visada vertinu, kai kas nors man gamina, nes tai būna retai Pradedam durniuoti, štai jau ir trečias vyno butelis ištuštėja, vilma apsiblausė jau, visi komunikaciniai kanalai atsivėrė-yuuuhhuuuuuu. Kažkur 1h nakties, mane alkoholis visada migdo, Claudio tikras džentelmenas, pasirodo, jis užleido mums savo miegamąjį, nors buvo ir kitų kambarių laisvų, jam tikrai nereikėjo to daryti. Salvo atsigulė mūsų kambaryje ir nė krust. Vilma ryškiai pakalusi, 2 h šneka su Salvo kas yra penis, žiūriu ir negaliu patikėti kokia mano druagė blondinė, o Salvo juokiasi ir sako:……penis??????Like aaaaaa…..?What? Jau galvojau, kad mano draugė sumąstys vaizdžiai pademonstruoti. Pavargau ir einu maudytis. Nekreipiu dėmesio į Salvo ir atsigulu į lovą. Greitai jis pasišalina ir mes užmiegame. Tęsinys rytoj…….

Sveiki,

atsiprašau, kad taip ilgai tylėjau. Kai gyvenimo rutina tave įsuka, iš jos pabėgti labai sunku

Užvakar jaučiausi labai blogai. Kur tas blogis slypi? Nežinau ar tai buvo iš tiesų, ar mane veikia neseniai perskaityta fantastinė knyga (”Kopa”-labai gera, rekomenduoju visiems), bet po praktikos važiavau namo. Ir kažkas pasidarė- eini, stovi ar sėdi, atrodo lyg viską jau būtum dariusi, kažkoks betikslis atkartojimas visko, kur bepažiūri-viska matyta, viskas patirta. Kažkada per psichologiją mokinomės, kad pavyzdžiui vyras sutinka moterį. Vyro pasąmonėje yra sukurtas iš protėvių kažkoks moters prototipas, kaip skeletas, esminės kažkokios savybės, labai abstrakčios. Tai va, užvakar jaučiausi taip lyg visų ankstesnių kartų prototipai staiga atgijo manyje ir jaučiausi taip milžiniškai pavargusi, kad nors imk atsigulk ir mirk. Toks begalinis nuovargis, lyg būčiau Žemės amžiaus- 4 milijardai ten kažkiek. Žiauriai baisu. Ir pasijutau tokia sena kaip šimtmečiai, lyg žemė upėm išvagota ir raukšlėta, ir ši jaunesnė už mane. Kartais laikas tikrai sustoja ir tada, kai mažiausiai to nori.