Įrašyta kategorijoje: Keliones
Atsikeliam ryte. Tylu. Išssvirduliuoju į koridorių, netyčia žvilgteliu į Andrea kambarį- kaip apversta! Nueinu į vonią, sutinku Vlad, paglostau, bet aš jam nelabai rūpiu. Apsirengiam. Eric bus mūsų gidas po miestą. Paklausia, ką mes dažniausiai valgom pusryčiams. Aš tai orą, o Vilma tai viską 
Nueinam į vietinę to rajono kavinę, labai faina- rytas, visi geria kavą. Bandžiau užsisakyti latte, bet išgirdo tik pabaigą tte, tai gavau arbatą (tea), bet skani hehe. Vlad irgi tupi po kojom. Kai turi šunį arba šiaip juos myli, visada rūpiniesi ką tavo keturkojis draugužis veikia. Pavažiuojam porą stotelių autobusu, norėjom pirkti bilietukus, bet Eric niekada neperka, tai ir mes pagal šeimininką Paduja yra trisdešimt minučių traukiniu nuo Venecijos už tris eurus. Tai yra studentų miestas. Gyvena apie 300.000 gyventojų, daugiau nei pusė iš jų yra vien studentai. Gal todėl kad penktadienio rytas, arba dėl to, kad visi studijuoja susikaupę hehe, buvo labai tylu. Iki Venecijos Paduja buvo dabar kas yra “Venecija”. Taip pat yra pora kanalų ir jei esi palei upę, nueisi iki Venecijos. Gražu. Vos spėjam pagal greitas Vlad keturias kojeles. Tiek daug fakultetų, kad pradedu nebeskirti kur šiaip namas, o gal čia unikas?hehe Apžiūrim vaisių turgų, kitoje aikštėje atskirai daržovių turgus. Saulutė kaulus ir plaukus šildo. Gėris. Nueinam į antrą pagal dydį Europoje skverą. Wow. Tikrai didelis. Aš ir Vlad apsidžiaugiam žalia žole. Super fontanas. Sėdi visi, valgo, skaito, šnekasi. Ovalus parkas turi tiltukus ir 75 įžymių Italijos veikėjų skulptūras. Gėris dar sykį. Padujos bažnyčios iš išorės nėra gražios. Nes kai jas statė, siautė marai ir visada trūko darbo jėgos. Įeinu į pagrindinę bažnyčią. Vaikštau, vaikštau, vaikštau. Žiūriu italai stovi eilutėje. Nebūčiau Simona- ir aš atsistojau. Visi meta pinigėlius į aukų dėžutę. ir aš imetu. Visi užeina ir dingsta už altoriaus. Aš irgi užeinu ir dingstu už altoriaus. Ten pasirodo šventasis palaidotas, labai daug laiškų ir nuotraukų nukabinėta. Kiti užsimerkę, kiti šiaip susikaupę, liečia rankomis jo kapą. Aš irgi perbraukiu ranka. Paskui stebiu savo ranką, gal pasikeitė? Apžiūriu poros šimtų metų senumo to šventojo rūbus. Išeinu į lauką. Papasakoju apie dabar mano jau šventą ranką. Eric juokiasi;) Dar pasigėrėję Paduja, pavaikščioję studentų zona, grįžtam į jų butą. Sutinkam Nicola, pasiiimam daiktus ir einam kartu su jais į studentų valgyklą pietauti. 2 patiekalai ir desertas už keturis eurus. Susitinkam su pora jų draugų. Itališkas čirškėjimas pasipila. Prisimerkus mėgaujuosi saule. Jaučiu, kad kartais į mus pasižiūri. Susipažįstam su Carmen- garbanota raudonplauke mikrobiologe. Aš gaunu jos ID, kad įeičiau. Juokauju, jei kas- persidažiau plaukus vasarai hehe. Bet lengvai praėjom. Pilna žmonių. Vos vietos radom. Skaniai pavalgom. Pasižiūrim į žmones. Carmen pasirodo yra iš Veronos, o mes kaip tik ten važiuojam. Ji dar papasakoja, kur nueiti- nuo visų pavadinimų galva tik dar labiau susisuka. Šypsomės ir išeinam.
Būtume ne blondinės, bet aišku sugebame išlipti ne toje stotelėje. Na ką darysi, einam pėškom. Einam, einam, kol kažkaip daeinam stotį. Nusiperkam bilietus ir laimingai dardam į Veroną. Veronoje turime gyventi pas Federico, interjero dizainerį, 27 metų. Kadangi Federico vis dar dirba, mes turim geras dvi valandas paklaidžioti po Veroną. Praeinant pro stotį, sulaukiam kažkokių neaiškių abzachų diedų komentarų, greit prabėgam ir valio valio valio Verona!
Verona man labai patiko. Gražus miestas. Radom centre L’arena. Ale koliziejus. Nu ir davai ratais- aš iš to kampo nufotkinsiu, tu iš kito, nea o aš dabar su blicu, tykros japaškos beveik hehe Aš labai norėjau Džiuljetos kiemelį surasti, tai ir ieškojom. Vakaras. Kokius trissyk praėjom, kol radom. Bet pagaliau Casa di Giullieta. Už krūtų neėmiau, kažkaip netraukė. Gerai, kad vakaras buvo, mažai turistų. Susirašėm su Federico, susitarėm susitikti prie arenos “front gate”,ai jo,o kad arena apvali ir kas penki metrai gate,tai neesme,bet mums sekasi blondinems ir iškart pamatau kažką stoviniuojantį- aišku mūsiškis. Pasisveikinam. Bučinukai į žandus. Super. Juodas paltas. Įdomus. Šneka, šneka, šneka, bet kažkaip prieš šnekėdams visas mimikas padaro, hehe. Nuėjom į kabaką, aišku liepėm jam kaip vietiniui išrinkti, ką gersim, jis kaip tikras veronietis išrenka Veronos vyną. Hm….taurės tokios gražios, didelės ir vynas skanus, ir kompanija faina. Po vyno einam link jo mašinos, jis mus nuveda prie tokio šulinėlio, kuris apkabinėtas spynelėmis su įsimylėjelių vardais, išklausėme istoriją, kaip pažiūrėję filmą, visi italai taip meilę išreiškia dabar. Tas genialus filmas- “L’ultimo baccio”. Simonai pageidaujant, Federico vairuojant, pakylam į puikią aikštelę naktiniam peizažui ir kaip visada fcuk, mano fotiko batarkės mirusios, kaip tik tokią akimirką, kai numirti dėl vaizdo verta!!!!!!!!!!!!!!Vėl gelbėja Federico- paskolina batarkes. Visi įsiamžinę važiuojame į Federico namus, jis gyvena mažame miestelyje, dešimt km už Veronos. Vėl geriam vyną, klausomės itališkos muzikos ir federico pagamina mums labai skanių ryžių su mėlynuoju svogūnu, kas dar įėjo nžn, bet buvo velniškai skanu. Liežuviai atsirišo ir puiki draugija prasėdi iki kokios pirmos nakties ir skaniai užmiegam. Fotkės čia………………
Įrašyta kategorijoje: Keliones
Pamiegoję padoriai grožio miego, iš viešbučio turim išsiregistruoti iki vienuolikos ryto. Taip ir padarom. Sekmadienis. Autobusai dar rečiau važiuoja. Sėdim, sėdim, knapsom knapsom stotelėje. Saulė labai kaitri. Pagaliau atvažiuoja autobusas, su persėdimu nuvažiuojam į Veneciją. Pirmiausia stotyje paliekam savo kuprines saugoti, penkios valandos- apie keturis eurus, super. Ir leidžiamės gilyn į Veneciją. Aš vėl noriu į San Marco aikštę ir užlipt ant bazilikos stogo. Taip ir padarom. Mano kompanija neina į vidų, pasivaikšto po aikštę, aš tuo tarpu pabūnu ant stogo ir apžiūriu pora eksponatų. Venecijoje gyvena apie 60 000 žmonių- vien studentai arba turtingi pensininkai užsieniečiai. Čia anot vietinių. Tikriausiai tiesa. Vaikštom krantine, valgom labai skaniu itališkus ledus, apžiūrim arsenalą. Randam labai gražią bažnyčią, o tarpduryje tupi katė. Fotkinam visaip tą katę, paskui sakom einam į vidų. Už penkių sekundžių išbėgom, nes pasirodo viduje- ligoninė. Hehe. Geras. Radau labai gražių prabangių suknelių, kvapą net užėmė. Nusiperkam atviručių, nusižiūrim ristorante vakarienei ir jame valgau ravioli (itališki koldūnai), viskas labai skanu. Vakare Marian išvaro atgal į Miuncheną, o mes su Vilma tęsiam žygį į Padują. Paduja yra 30 min traukiniu, apie 3 eurus. Atvažiuojam vėlai, kažkur gal apie 23 h. Autobusai nebevažiuoja, mūsų nauji host’s yra Nicola ir Eric. Psichologijos studentai. Ateina kartu su 4 mėn. šuniuku Vlad (Vladimir) ir dviračiu- mūsų bagažui hehe. Pasijuokiam, kad nėra to bagažo!!!! Tik kuprinės. Gerą pusvalandį žingsniuojam į jų namus, sužinau, kad Eric yra iš Sicilijos ir gyvena prie Etnos ugnikalnio. Wow. Grįžtam į jų namus. Studentiškas butas, vyrauja chaosas, bet mums kambaryas laisvas, 2 lovos, ko daugiau benorėti. Esam pavargusios, bet truputį pasėdim su jais. Vilma apsidžiaugia, kad pirmąsyk jai pasiūlyta arbata Italijoje. Hehe. Geriam arbatą, valgom sausainius. Klausomės itališkos muzikos. Truputį pašnekam vėl apie Italijos politiką, nesuprantu, kaip ten tai taip aktualu. Susipažįstam su kitu buto gyventoju- Andrea, baigęs filosofiją ir jo mergina, nebeprisimenu vardo, bet labai graži italė. Įteikiam mažus suvenyrus ir lėtai nušliaužiam iki savo kambario miegoti, nes grožis jo reikalauja
To be continued again…
Įrašyta kategorijoje: Keliones
8 ryto. Atsikeliam. Nusiprausiam. Tyliai susipakuojam daiktus. Atsisveikinam su Claudio. Lekiam i Milano Zentrale Stotį. Aišku, palikau “Žmones” pas Claudio. Gal tai reiškia, kad grįšiu? Whatever. Vis tiek lėktuve jau buvau perskaičiusi. Susitinkam stotyje su Marian. Man labai patiko stotyse bilietų automatai. Labai patogu. Yra įvairiom kalbom. Nusiperkam bilietą iki Venezia Maestre, kur mūsų viešbutis yra. 25 eurai. Važiuojam su Trenitalia. Yra dar Eurostar, važiuoja greičiau ir biškį brangiau. Iki Venecijos važiavom kokias tris valandas. Pasišnekėjom, pamiegojom, vaizdų labai gražių pro langus pažiūrėjom. Pagaliau atvykom. Išlipam stotyje, biškį paklaidžiojam- čia mūsų pagrindinis bruožas, net einant tiesiu keliu nuklysti. Įsėdam į numero devyni autiku ir važiuojam iki mūsų viešbučio. Villa dori. MMm…. skamba itališkai. Labai ilgai važiuojam. Aišku pravažiuojam stotelę, bet nieko tokio, pasirodo netoli viskas yra. Viešbutis nerealus. TRyyyyyyyys žvaigždutės, dar nesu tokiam buvus hehhehe. Juokas juokais, bet tai tiesa. Naktis- 32 eurai, viena kambaryje, manau pigiau grybų. Kambarys raudonas, toks viliškas stilius, telikas, seifas (kaži ką ten man dėti?), loooova dideliausia, yuhhhhuuuu. Sakau savo kompanijai, gal pabūnam viešbutyje, palauks ta Venecija Heheheh. Rojus. Administratorius labai gražus vyras, mano pase bando perskaityti mano pavardę, perskaitė gerai, tik labai lėtai ir skiemenuotai. Bravo ! Susitariam už du su puse euro, kad mus parsiveš vakare iš Venecijos. Pasiėmiau rankinuką ir laimingi išvarėm. Su autiku nuvarėm į Veneciją. Ten koks pusvalandis kelio. Labai arti. Jau važiuojant per ilgą tiltą gėrimasi vaizdais. Venecijoje nėra jokio kito transporto išskyrus savo kojeles, valtis ir gondolas. Gondola neplaukėm, jos tik turistams, o mes gi šiaip kažkas, bet ne lievi turistai 
Ką galiu pasakyti apie Venciją. Taip gražu, kad net baisu vaikščioti. Jei išsitraukei fotoapratą, tai visą dieną tik ir pleškinsi, nes visur taip unikalu, kad net galva sukasi. Mažos gatvelės, kanalėliai, smaragdinis vanduo (nežinau, kas čia sugalvojo, kad jis smirda), maži namukai, senovinis stilius, žmonės, nemažai turistų, neįsivaizduoja, kas dedasi ten vasarą ir nenoriu sužinoti. Labai daug bažnyčių. Žymioji San Marko aikštė. Tikray žymi. Tikrai graži. Daug balandžių. O gražesnės bazilikos tikriausiai gyvenime savo trumpam nesu mačiusi. Įeinam į vidų. XIII- XIV a. grindys nelygios, išklaipyta viskas, vidus atrodo lyg auksu padengtas, vakarinė saulė taip gražiai apšvietė vidų, viskas tik sutviskėjo. Pasaka. Bizantiškas stilius. Kitą dieną aplankiau vėl šią baziliką, bet dienos šviesoje tokio didelio įspūdžio kaip su vakarine saule nepaliko. Fotografuoti negalima. Gal ir gerai. Nes kas tikrai gražu, yra nesidalinama. Išalkstam. Italai valgo baisiai vėlai- devintą arba dešimtą vakare. Dar tik šešta. Susirandam mielą restoraną prie krantinės. Tuščia, bet ką padarysi. Valgau picą frutti del mare……..hm………super skanu, net negalvojau, kad taip bus. Visa pica buvo geldelėm uždėta, viską išsikrapsčiau ir toks švelnus skonis. Super. Susitarėm susitikti su Alberto campo de Margherita. Susirandam žemėlapį. Padavėjas paaiškina, kuria valtimi ten nuplaukti. Super. Per penkiolika minučių ten nusigauname. Tamsoje randam didelę aikštę ir nusprendžiam, kad čia būtent ji. Surandu Alberto su jo draugu Filippo. Paklausia, ar mes gėrem Spritz. Nea aišku. Prisėdam lauke išgerti. Abu studentai. Vienas šneka geriau, kitas prasčiau angliškai, bet labai malonu bendrauti. Alberto toks gražus, tiesiog net malonu kaip kokiam paveiksliuke tarp gražių vyrų sėdėti, nieko daugiau nereikia Išgeriam, atmosfera apšyla. Patraukiam į kitą kabaką. Dar vienas Spritz, juokas prasideda Stovim lauke, mums pasakoja apie politiką Italijos, nieko Nusifotkinu su jais, bet deja nuotrauka neišsisaugi…..fcuk…….bet gražiausios akimirkos vis tiek galvoje. Jie papasakoja, kokie šįvakar vyksta vakarėliai, į vieną lyg ir susigundome nueiti, bet nenuėjom. Gaila, bet kartu nors išsimiegojom biškį. Dešimtą vakaro mus atvažiuoja iš viešbučio pasiimti. Su Marian traukiam felicita…….vienintelė žinoma Italijos daina ir velniškai linksma. Viešbutyje valandą žiūriu serialą itališkai, kol suvokiu, kad nieko nesuprantu. Įsijungiu Mtv, kol užmiegu.
To be continued…
Susidomėjusiems -http://picasaweb.google.lt/simonadamb/Venecija3Diena
