Atsikeliam ryte. Tylu. Išssvirduliuoju į koridorių, netyčia žvilgteliu į Andrea kambarį- kaip apversta! Nueinu į vonią, sutinku Vlad, paglostau, bet aš jam nelabai rūpiu. Apsirengiam. Eric bus mūsų gidas po miestą. Paklausia, ką mes dažniausiai valgom pusryčiams. Aš tai orą, o Vilma tai viską 
Nueinam į vietinę to rajono kavinę, labai faina- rytas, visi geria kavą. Bandžiau užsisakyti latte, bet išgirdo tik pabaigą tte, tai gavau arbatą (tea), bet skani hehe. Vlad irgi tupi po kojom. Kai turi šunį arba šiaip juos myli, visada rūpiniesi ką tavo keturkojis draugužis veikia. Pavažiuojam porą stotelių autobusu, norėjom pirkti bilietukus, bet Eric niekada neperka, tai ir mes pagal šeimininką Paduja yra trisdešimt minučių traukiniu nuo Venecijos už tris eurus. Tai yra studentų miestas. Gyvena apie 300.000 gyventojų, daugiau nei pusė iš jų yra vien studentai. Gal todėl kad penktadienio rytas, arba dėl to, kad visi studijuoja susikaupę hehe, buvo labai tylu. Iki Venecijos Paduja buvo dabar kas yra “Venecija”. Taip pat yra pora kanalų ir jei esi palei upę, nueisi iki Venecijos. Gražu. Vos spėjam pagal greitas Vlad keturias kojeles. Tiek daug fakultetų, kad pradedu nebeskirti kur šiaip namas, o gal čia unikas?hehe Apžiūrim vaisių turgų, kitoje aikštėje atskirai daržovių turgus. Saulutė kaulus ir plaukus šildo. Gėris. Nueinam į antrą pagal dydį Europoje skverą. Wow. Tikrai didelis. Aš ir Vlad apsidžiaugiam žalia žole. Super fontanas. Sėdi visi, valgo, skaito, šnekasi. Ovalus parkas turi tiltukus ir 75 įžymių Italijos veikėjų skulptūras. Gėris dar sykį. Padujos bažnyčios iš išorės nėra gražios. Nes kai jas statė, siautė marai ir visada trūko darbo jėgos. Įeinu į pagrindinę bažnyčią. Vaikštau, vaikštau, vaikštau. Žiūriu italai stovi eilutėje. Nebūčiau Simona- ir aš atsistojau. Visi meta pinigėlius į aukų dėžutę. ir aš imetu. Visi užeina ir dingsta už altoriaus. Aš irgi užeinu ir dingstu už altoriaus. Ten pasirodo šventasis palaidotas, labai daug laiškų ir nuotraukų nukabinėta. Kiti užsimerkę, kiti šiaip susikaupę, liečia rankomis jo kapą. Aš irgi perbraukiu ranka. Paskui stebiu savo ranką, gal pasikeitė? Apžiūriu poros šimtų metų senumo to šventojo rūbus. Išeinu į lauką. Papasakoju apie dabar mano jau šventą ranką. Eric juokiasi Dar pasigėrėję Paduja, pavaikščioję studentų zona, grįžtam į jų butą. Sutinkam Nicola, pasiiimam daiktus ir einam kartu su jais į studentų valgyklą pietauti. 2 patiekalai ir desertas už keturis eurus. Susitinkam su pora jų draugų. Itališkas čirškėjimas pasipila. Prisimerkus mėgaujuosi saule. Jaučiu, kad kartais į mus pasižiūri. Susipažįstam su Carmen- garbanota raudonplauke mikrobiologe. Aš gaunu jos ID, kad įeičiau. Juokauju, jei kas- persidažiau plaukus vasarai hehe. Bet lengvai praėjom. Pilna žmonių. Vos vietos radom. Skaniai pavalgom. Pasižiūrim į žmones. Carmen pasirodo yra iš Veronos, o mes kaip tik ten važiuojam. Ji dar papasakoja, kur nueiti- nuo visų pavadinimų galva tik dar labiau susisuka. Šypsomės ir išeinam.
Būtume ne blondinės, bet aišku sugebame išlipti ne toje stotelėje. Na ką darysi, einam pėškom. Einam, einam, kol kažkaip daeinam stotį. Nusiperkam bilietus ir laimingai dardam į Veroną. Veronoje turime gyventi pas Federico, interjero dizainerį, 27 metų. Kadangi Federico vis dar dirba, mes turim geras dvi valandas paklaidžioti po Veroną. Praeinant pro stotį, sulaukiam kažkokių neaiškių abzachų diedų komentarų, greit prabėgam ir valio valio valio Verona!
Verona man labai patiko. Gražus miestas. Radom centre L’arena. Ale koliziejus. Nu ir davai ratais- aš iš to kampo nufotkinsiu, tu iš kito, nea o aš dabar su blicu, tykros japaškos beveik hehe Aš labai norėjau Džiuljetos kiemelį surasti, tai ir ieškojom. Vakaras. Kokius trissyk praėjom, kol radom. Bet pagaliau Casa di Giullieta. Už krūtų neėmiau, kažkaip netraukė. Gerai, kad vakaras buvo, mažai turistų. Susirašėm su Federico, susitarėm susitikti prie arenos “front gate”,ai jo,o kad arena apvali ir kas penki metrai gate,tai neesme,bet mums sekasi blondinems ir iškart pamatau kažką stoviniuojantį- aišku mūsiškis. Pasisveikinam. Bučinukai į žandus. Super. Juodas paltas. Įdomus. Šneka, šneka, šneka, bet kažkaip prieš šnekėdams visas mimikas padaro, hehe. Nuėjom į kabaką, aišku liepėm jam kaip vietiniui išrinkti, ką gersim, jis kaip tikras veronietis išrenka Veronos vyną. Hm….taurės tokios gražios, didelės ir vynas skanus, ir kompanija faina. Po vyno einam link jo mašinos, jis mus nuveda prie tokio šulinėlio, kuris apkabinėtas spynelėmis su įsimylėjelių vardais, išklausėme istoriją, kaip pažiūrėję filmą, visi italai taip meilę išreiškia dabar. Tas genialus filmas- “L’ultimo baccio”. Simonai pageidaujant, Federico vairuojant, pakylam į puikią aikštelę naktiniam peizažui ir kaip visada fcuk, mano fotiko batarkės mirusios, kaip tik tokią akimirką, kai numirti dėl vaizdo verta!!!!!!!!!!!!!!Vėl gelbėja Federico- paskolina batarkes. Visi įsiamžinę važiuojame į Federico namus, jis gyvena mažame miestelyje, dešimt km už Veronos. Vėl geriam vyną, klausomės itališkos muzikos ir federico pagamina mums labai skanių ryžių su mėlynuoju svogūnu, kas dar įėjo nžn, bet buvo velniškai skanu. Liežuviai atsirišo ir puiki draugija prasėdi iki kokios pirmos nakties ir skaniai užmiegam. Fotkės čia………………
