Sveiki,
atsiprašau, kad taip ilgai tylėjau. Kai gyvenimo rutina tave įsuka, iš jos pabėgti labai sunku 
Užvakar jaučiausi labai blogai. Kur tas blogis slypi? Nežinau ar tai buvo iš tiesų, ar mane veikia neseniai perskaityta fantastinė knyga (”Kopa”-labai gera, rekomenduoju visiems), bet po praktikos važiavau namo. Ir kažkas pasidarė- eini, stovi ar sėdi, atrodo lyg viską jau būtum dariusi, kažkoks betikslis atkartojimas visko, kur bepažiūri-viska matyta, viskas patirta. Kažkada per psichologiją mokinomės, kad pavyzdžiui vyras sutinka moterį. Vyro pasąmonėje yra sukurtas iš protėvių kažkoks moters prototipas, kaip skeletas, esminės kažkokios savybės, labai abstrakčios. Tai va, užvakar jaučiausi taip lyg visų ankstesnių kartų prototipai staiga atgijo manyje ir jaučiausi taip milžiniškai pavargusi, kad nors imk atsigulk ir mirk. Toks begalinis nuovargis, lyg būčiau Žemės amžiaus- 4 milijardai ten kažkiek. Žiauriai baisu. Ir pasijutau tokia sena kaip šimtmečiai, lyg žemė upėm išvagota ir raukšlėta, ir ši jaunesnė už mane. Kartais laikas tikrai sustoja ir tada, kai mažiausiai to nori.
